Saulėlydis VS Miręs iki sutemų
Abi knygos šiomis dienomis karaliauja knygynų TOP'10 parduodamų knygų sąrašuose. Abi įdomios, populiarios ir tiesiog graibstyte grabstomos nuo parduotuvių lentynų. Stephanie Meyer "Saulėlydžio" pristatinėti, manau, niekam nereikia, nes pasaulinė Twilight'o banga jau užklupo ir Lietuvą. Charlaine Harris "Miręs iki sutemų" tos pačios tematikos (apie vampyrus) knyga, kuri populiarumu nenusileidžia "Saulėlydžiui". Ji buvo parašyta kiek anksčiau nei "Saulėlydis" ir netgi laikoma pagrindiniu Stephanie Meyer "Saulėlydžio" sagos ikvėpimo šaltiniu. Taip bent jau skelbia knygos recenzija.
Plagiatas ar ne plagiatas, įkvėpimo šaltinis ar ne, tačiau abi knygos tikrai savotiškos ir įdomios. Kadangi jau perskaičiau abi, taigi, galime jas šiek tiek palyginti.
Visų pirma rašymo stilius. Stephanie Meyer knyga "Saulėlydis" buvo pats pirmasis jos darbas. Jokios patirties prieš tai. Stilius ir rašymo maniera dar nebuvo galutinai susiformavę ir tai matosi pirmoje dalyje. Vėliau, kitose knygose ("New moon", "Eclipse", "Breaking down") ryškėja charakteris ir knygų kokybė vis kyla. O paskutinė jos knyga "The host", mano manymu, parašyta beveik tobulai. Tuo tarpu Charlaine Harris knygų pasaulyje nebuvo naujokė. Prieš tai ji jau buvo gavusi Agatos Christi nominaciją už "Tikrų žmogžudysčių romanų" ciklą ir buvo jau įvertinta detektyvų autorė. Taigi patirties turėjo, knyga ryški, užkabinanti ir intriguojanti jau nuo pat pirmų puslapių.
Knygų turinys. Nors daugelis ir teigia, kad Stephanie Meyer knyga ryškus plagiatas (pvz. Sukės ir Edvardo gebėjimas skaityti mintis), tačiau, kai pradėjau skaityti "Miręs iki sutemų" daugiau taip nebegalvoju. Labiausiai skiriasi knygų atmosfera. "Saulėlydis", kaip daug kas sako skirta paaugliams, ištroškosiems meilės, romatikos, iššūkių. "Miręs iki sutemų" labiau subręndusi, netgi sakyčiau seksualesnė knygą. Jei "Saulėlydyje" apie seksą kalbama puse žodžio (pirmose dalyse beveik neužsimenama), tai "Miręs iki sutemų" - seksualus, su daugybę erotiškų (ir nelabai) scenų.
"Saulėlydyje" - vampyrai tabu. Niekas iš aplinkinių negali sužinoti, kad tu esi vampyras. Jie slepiasi, apsimeta gyvenantys normalų ir pilnavertį gyvenimą. Aplinkiniai, apart Bellos ir indėnų, nieko nenutuokia apie vampyrų egzistenciją. 'Miręs iki sutemų" - vampyrai įprastas reiškinys. Jie buvo pripažinti kaip legali padarų rūšis. Japonai, netgi sukūrė kraujo pakaitalą - sintetinį kraują, kad būtų nužudoma kuo mažiau žmonių.
Balsai galvoje. Edvardas gali girdėti visų balsus, bet tik ne Bellos. Šią savo savybę jis panaudoja savyginos tikslams, kai reikia sužinoti ar niekas iš aplinkinių neįtaria, kad jie vampyrai (5-oji dalis, "Midnight sun"). Analogiškai C. Harris knygoje Sukė Stekhaus girdi aplinkinių mintis ir kaip galėdama apsišarvuoja nuo jų. Tačiau savo svajonių vampyro minčių ji negali girdėti.
Tiek Edvardas, tiek Bilas žavisi savo antrosiomis pusėmis ir mano, kad dėl savo išskirtinumo, ir neįprastų gebėjimų (Edvardas negali skaityti Bellos minčių; Sukė gali skaityti visų mintis) juos jos taip ir traukia. Beja, tiek Edvardas tiek Bilas pripažįsta, kad Bellos ir Sukės kraujas laaaabai skaunus.
Abejose knygose vampyrai gali apžavėti žmones, bijo šviesos, yra velniškai stiprūs ir greiti (nors tai įprastas vampyro prototipas). Pastebėjau, kad netgi balsas ar oda aprašomi panašiais epitetais ir palyginimais: "<...>jo oda buvo švelni kaip šilkas<...>", "<...>kūnas buvo tvirtas kaip marmuras<...>".
Tai tiek panašumų ir skirtumų. Jų yra daugiau, bet jei aprašinėsiu visus, tikrai nesuspėsiu iki ryto ir tuo labiau, Jums atsibos skaityti :)) Kuri knyga yra geresnė, palieku nuspręsti patiems, tačiau manau, kad jei jau tapote šiek tiek pakvaišę dėl vampyrų, verta paskaityti abi. Skaitosi tikrai lengvai ir kiekviena savaip įtraukia, net nesinori atsiplėšti.
P.S. Kai į knygyną nuėjau pirkti "Miręs iki sutemų" ir "Twilight" anglų kalba, konsultantė nusišypsojo ir tarė: "Pastarosiomis dienomis, atrodo, kad visi nori pavirsti vampyrais..." :))
Plagiatas ar ne plagiatas, įkvėpimo šaltinis ar ne, tačiau abi knygos tikrai savotiškos ir įdomios. Kadangi jau perskaičiau abi, taigi, galime jas šiek tiek palyginti.
Visų pirma rašymo stilius. Stephanie Meyer knyga "Saulėlydis" buvo pats pirmasis jos darbas. Jokios patirties prieš tai. Stilius ir rašymo maniera dar nebuvo galutinai susiformavę ir tai matosi pirmoje dalyje. Vėliau, kitose knygose ("New moon", "Eclipse", "Breaking down") ryškėja charakteris ir knygų kokybė vis kyla. O paskutinė jos knyga "The host", mano manymu, parašyta beveik tobulai. Tuo tarpu Charlaine Harris knygų pasaulyje nebuvo naujokė. Prieš tai ji jau buvo gavusi Agatos Christi nominaciją už "Tikrų žmogžudysčių romanų" ciklą ir buvo jau įvertinta detektyvų autorė. Taigi patirties turėjo, knyga ryški, užkabinanti ir intriguojanti jau nuo pat pirmų puslapių.
Knygų turinys. Nors daugelis ir teigia, kad Stephanie Meyer knyga ryškus plagiatas (pvz. Sukės ir Edvardo gebėjimas skaityti mintis), tačiau, kai pradėjau skaityti "Miręs iki sutemų" daugiau taip nebegalvoju. Labiausiai skiriasi knygų atmosfera. "Saulėlydis", kaip daug kas sako skirta paaugliams, ištroškosiems meilės, romatikos, iššūkių. "Miręs iki sutemų" labiau subręndusi, netgi sakyčiau seksualesnė knygą. Jei "Saulėlydyje" apie seksą kalbama puse žodžio (pirmose dalyse beveik neužsimenama), tai "Miręs iki sutemų" - seksualus, su daugybę erotiškų (ir nelabai) scenų.
"Saulėlydyje" - vampyrai tabu. Niekas iš aplinkinių negali sužinoti, kad tu esi vampyras. Jie slepiasi, apsimeta gyvenantys normalų ir pilnavertį gyvenimą. Aplinkiniai, apart Bellos ir indėnų, nieko nenutuokia apie vampyrų egzistenciją. 'Miręs iki sutemų" - vampyrai įprastas reiškinys. Jie buvo pripažinti kaip legali padarų rūšis. Japonai, netgi sukūrė kraujo pakaitalą - sintetinį kraują, kad būtų nužudoma kuo mažiau žmonių.
Balsai galvoje. Edvardas gali girdėti visų balsus, bet tik ne Bellos. Šią savo savybę jis panaudoja savyginos tikslams, kai reikia sužinoti ar niekas iš aplinkinių neįtaria, kad jie vampyrai (5-oji dalis, "Midnight sun"). Analogiškai C. Harris knygoje Sukė Stekhaus girdi aplinkinių mintis ir kaip galėdama apsišarvuoja nuo jų. Tačiau savo svajonių vampyro minčių ji negali girdėti.
Tiek Edvardas, tiek Bilas žavisi savo antrosiomis pusėmis ir mano, kad dėl savo išskirtinumo, ir neįprastų gebėjimų (Edvardas negali skaityti Bellos minčių; Sukė gali skaityti visų mintis) juos jos taip ir traukia. Beja, tiek Edvardas tiek Bilas pripažįsta, kad Bellos ir Sukės kraujas laaaabai skaunus.
Abejose knygose vampyrai gali apžavėti žmones, bijo šviesos, yra velniškai stiprūs ir greiti (nors tai įprastas vampyro prototipas). Pastebėjau, kad netgi balsas ar oda aprašomi panašiais epitetais ir palyginimais: "<...>jo oda buvo švelni kaip šilkas<...>", "<...>kūnas buvo tvirtas kaip marmuras<...>".
Tai tiek panašumų ir skirtumų. Jų yra daugiau, bet jei aprašinėsiu visus, tikrai nesuspėsiu iki ryto ir tuo labiau, Jums atsibos skaityti :)) Kuri knyga yra geresnė, palieku nuspręsti patiems, tačiau manau, kad jei jau tapote šiek tiek pakvaišę dėl vampyrų, verta paskaityti abi. Skaitosi tikrai lengvai ir kiekviena savaip įtraukia, net nesinori atsiplėšti.
P.S. Kai į knygyną nuėjau pirkti "Miręs iki sutemų" ir "Twilight" anglų kalba, konsultantė nusišypsojo ir tarė: "Pastarosiomis dienomis, atrodo, kad visi nori pavirsti vampyrais..." :))
