2010 m. sausio 25 d., pirmadienis
Kodėl atsirado shopaholizmas
Įeini į parduotuvę. Pasitinka besišypsanti pardavėja, pasiruošusi padaryti bet ką, kad tik jaustumeisi komfortabiliai ir būtų patenkinti visi tavo įeidžiai. Grojant ramiai muzikai apžiūrinėji tvarkingai sudėliotas prekes. Matuojiesi gerai apšviestoje, jaukioje kabinoje su dideliu veidrodžiu, kuriame gali save apžiūrėti nuo galvos iki kojų. Pageidaujant pardavėja atneša reikiam dydį, panašius modelius, spalvas, patikrina ar kitoje parduotuvėje yra reikiamas dydis. O kur visokius akcijos, nuolaidos, išpardavimai...
O kaip buvo seniau? Atsimenu ėjau gal į pradines klases, kokie 1997-ieji. Pavasarį ir rudenį važiuodavome apsipirkti. Mane su broliu tėvai veždavosi į turgų, nupirkti palaidinę, megztuką ir džinsus. Pavasarį gerai, šilta bent jau būdavo. Saulutė šildė. O rudenį. Spalis. Lyja, vėjas pučia, šalta. Lendi už užuolaidų ir matuojies rūbus. Skersapūtė iš visų galų. Matuojantis batus viena koja stovi ant kartono ir stengiesi kitos kojos į purvą neįmerkti...
O taip, tokie laikai buvo... Kai nebuvo didelių prekybos centrų, o užsienis buvo didelė prabanga. Kai apsipirkimo vieta būdavo turgus arba bazė. Didelis džiaugsmas būdavo kai važiuodavom į bazę. Atrodo galo nebūvo, kokia ji didelė. O po to visi vaikščiodavo su vienodomis striukėmis, džinsais ir megztiniais. Klasėj bent pora mokinių su identiškais vienodais megztiniais ar džinsais buvo galima rasti.
Ir ačiū Dievui, pasikeitė laikai. Nebevaikšto liaudis vienodais suštampuotais megztiniais. Jei elektrinė spalva madinga, tai pusė Lietuvos taip ir apsirengę. Bet kai dabar turime tokias sąlygas pirkti, kai pats pirkimo ritualas begalo malonus ir teikia pasitenkinimą, tai nereikia stebėtis, kad išsivystė shopaholikų karta. O juk kartais taip malonu save palepinti ir nusipirkti batų porą... ir dar vieną... ir dar... :)
O kaip buvo seniau? Atsimenu ėjau gal į pradines klases, kokie 1997-ieji. Pavasarį ir rudenį važiuodavome apsipirkti. Mane su broliu tėvai veždavosi į turgų, nupirkti palaidinę, megztuką ir džinsus. Pavasarį gerai, šilta bent jau būdavo. Saulutė šildė. O rudenį. Spalis. Lyja, vėjas pučia, šalta. Lendi už užuolaidų ir matuojies rūbus. Skersapūtė iš visų galų. Matuojantis batus viena koja stovi ant kartono ir stengiesi kitos kojos į purvą neįmerkti...
O taip, tokie laikai buvo... Kai nebuvo didelių prekybos centrų, o užsienis buvo didelė prabanga. Kai apsipirkimo vieta būdavo turgus arba bazė. Didelis džiaugsmas būdavo kai važiuodavom į bazę. Atrodo galo nebūvo, kokia ji didelė. O po to visi vaikščiodavo su vienodomis striukėmis, džinsais ir megztiniais. Klasėj bent pora mokinių su identiškais vienodais megztiniais ar džinsais buvo galima rasti.
Ir ačiū Dievui, pasikeitė laikai. Nebevaikšto liaudis vienodais suštampuotais megztiniais. Jei elektrinė spalva madinga, tai pusė Lietuvos taip ir apsirengę. Bet kai dabar turime tokias sąlygas pirkti, kai pats pirkimo ritualas begalo malonus ir teikia pasitenkinimą, tai nereikia stebėtis, kad išsivystė shopaholikų karta. O juk kartais taip malonu save palepinti ir nusipirkti batų porą... ir dar vieną... ir dar... :)
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą