2009 m. gruodžio 8 d., antradienis
Ką padarė krizė
Pradingau, nes semestro galas.. mokslai spaudžia, o ir pats kursinis nenori pasirašyti iki penktadienio :| Vis atsiranda "neatidėliotinų darbų". Tai patikrint gal kas facebooke parašė, tai knygą paskaityt, tai kur nueit, tai filmą pažiūrėt.. ir visokie kitokie kvaili ir beverčiai darbai, bet nors užmušk negaliu susikaupti ir vieną dieną rimtai prisėsti prie kursinio rašymo. Labai puikiai tai iliustruoja kursioko pasakyta frazė:
O cha.lt realistiška studentų (ir ne tik) "karikatūra", apie tai, kaip sunku prisiversti ką nors daryti.
------
Ką padarė krizė:
"Sveiki, turių problęma. Mokausi turtingų tėvelių vaikų klasėje. Anksčiau ir aš tokiems priklausiau, bet dabar mano tėtės įmonė bankrutuoja, todėl nebeturime tiek pinigų kiek anksčiau. Seniau tėvai nupirkdavo visko, ko paprašydavau, o dabar apie naujus batus ar džinsus, tokių, kokių noriu, galiu tik pasvajoti. Draugės kartais pasišaipo, gal ir nepiktai, bet vis tiek labai skaudu. Dar būtų nieko, bet ir tėvai pikti, liūdni, rėkia nuolat vienas ant kito ir manęs. Jaučiu, kad man tuoj prasidės depresija. Jau ir taip kiekvieną vakarą verkiu. Ką man daryti?" Iš vieno žurnalo panelėms.
"Vasaros pradžioje viskas buvo gerai. Naujos mašinos, keturračiai, nauji rūbai/batai/aksesuarai. Savaitgaliai klubuose, baliai namie. Pinigus ne itin skaičiavau. Neatsimenu savaitgalio praleisto namie. Kiekvieną savaitgalį klubui nauja suknelė ir batų pora. Taip buvo pavasarį. Praėjo vasara. Rudenį šeima sutiko visai kitomis nuotaikomis. Teko parduoti mašinas, keturračius... Bankrotas. Baigėsi klubai ir nauji rūbai. Rūbų dabar ieškausi padėvėtų drabužių parduotuvėse, nes rengtis gražiai vis dar norisi. Pradėjau taupyti. Tėvai nervuoti, pykstasi. Sunku žiūrėti į tėtį, kuris pavargęs nuo darbų, su raukšlę kaktoje bando rasti išeitį iš šios padėties..." Vienos merginos išpažintis.
Kai pagalvoju, krizė toks negailestingas dalykas, kuris priverčia iš naujo sudėlioti vertybes ir į gyvenimą pažvelgti daug realistiškesnėmis akimis, nei kad tomis, kuriomis žvelgei iki pritrūkstant pinigų... pro rožinius akinius..
Ką padarė krizė:
"Sveiki, turių problęma. Mokausi turtingų tėvelių vaikų klasėje. Anksčiau ir aš tokiems priklausiau, bet dabar mano tėtės įmonė bankrutuoja, todėl nebeturime tiek pinigų kiek anksčiau. Seniau tėvai nupirkdavo visko, ko paprašydavau, o dabar apie naujus batus ar džinsus, tokių, kokių noriu, galiu tik pasvajoti. Draugės kartais pasišaipo, gal ir nepiktai, bet vis tiek labai skaudu. Dar būtų nieko, bet ir tėvai pikti, liūdni, rėkia nuolat vienas ant kito ir manęs. Jaučiu, kad man tuoj prasidės depresija. Jau ir taip kiekvieną vakarą verkiu. Ką man daryti?" Iš vieno žurnalo panelėms.
"Vasaros pradžioje viskas buvo gerai. Naujos mašinos, keturračiai, nauji rūbai/batai/aksesuarai. Savaitgaliai klubuose, baliai namie. Pinigus ne itin skaičiavau. Neatsimenu savaitgalio praleisto namie. Kiekvieną savaitgalį klubui nauja suknelė ir batų pora. Taip buvo pavasarį. Praėjo vasara. Rudenį šeima sutiko visai kitomis nuotaikomis. Teko parduoti mašinas, keturračius... Bankrotas. Baigėsi klubai ir nauji rūbai. Rūbų dabar ieškausi padėvėtų drabužių parduotuvėse, nes rengtis gražiai vis dar norisi. Pradėjau taupyti. Tėvai nervuoti, pykstasi. Sunku žiūrėti į tėtį, kuris pavargęs nuo darbų, su raukšlę kaktoje bando rasti išeitį iš šios padėties..." Vienos merginos išpažintis.
Kai pagalvoju, krizė toks negailestingas dalykas, kuris priverčia iš naujo sudėlioti vertybes ir į gyvenimą pažvelgti daug realistiškesnėmis akimis, nei kad tomis, kuriomis žvelgei iki pritrūkstant pinigų... pro rožinius akinius..
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą