2009 m. balandžio 28 d., antradienis
Privalu aplankyti - Soboro požemiai
Pasirodo visgi ir Kaune yra dar neatrastų ir gana netikėtų vietų. Atrodo gyveni Kaune nuo gimimo, žinai beveik kiekvieną kampą kampelį ir visus bromus, bet.. visgi kas dieną po naujieną.
Dabar vyksta VDU pavasario festivalis 2009. Tą proga VDU SA suteikė proga pamatyti Soboro požemius. Atrodo nieko keista. Atviru durų diena. Numatytą valandą minia (tikrai, kad minia, nes kaip žinia jei tik nemokama - tai itin populiaru) žmonių jau lūkuriavo prie Soboro. Atlaikę prižiūrėtojo priekaištus pagaliau patekome į vidų. Girdėjome išeinančių žmonių patarimus pasiimti prožektorius, bet viską nuleidome juokais, juk požemyje nebus pakankamai šviesu. Pasidėjome tašes iš išklausėme kelių minučių įvadą apie tai, kada Soboros buvo pradėtas statyti ir pan. Buvo parodytas planas kur eiti ir ką, pradžia - leidžiamės į požemį.
Nei vienas nežinojome, kad einame į neregių muziejų. Nusileidę į požemį nepamatėme aptemusių patalpų su senovinėmis ekspozicijomis, jokių vazų, skeptrų, kaulų ir kitokių atributų būdingų požemiui. Aplinkui buvo visiška tamsa. Na aišku, galvojome, už kampo rasime praėjimą iki ekspozicijos. Labai nustebino vieno pagyvenusio inteligentiško vyriškio reakcija. Vos ne su panike balse jis garsiai tarė: "Mes turbūt ne ten patekome, reikia eiti kitu keliu" - ir pasuko tiesiai į sieną, tačiau nieko nepešęs turėjo gryžti atgal.
Turėjau su savimi mobilujį telefoną, tad pradžioje minutę pasukčiavome ir šiek tiek pasišvietėme kelią, tačiau vėliau jį išjungiau. Viskas buvo daug ekstremaliau kai buvome tamsoje. Tos 5 - 6 minutės praleistos labirintuose ir žengiant po mažą žingsnelį pirmyn, viską aplink čiupinėjant ir bandant suprasti kas aplinkui,kol pasiekėme išėjimą, buvo tikrai nerealios. Išėjome tarsi iš siaubo kambario, kupini emocijų, nuostabos ir aptarinėdami kiekvieną smulkmeną pasitaikusią kelyje.
Buvo idomu.Su šiek tiek baimės prieskonių. Kitokių žodžių tam apibūdinti nerasčiau.
Gryžusi namo pradėjau Googlint'i ir išsiaiškinau, kad visas tas požemis yras aklųjų muziejus, t.y. muziejus suteikiantis galimybę mums pasijusti taip, lyg butume akli. Mano manymu vien ši idėja verta pagarbos. Daugiau informacijos apie šiuos požemisu galite rasti čia ir čia.
Na, o pabaigai galiu pasakyti, kad šis muziejus turėtų būti įrauktas į Jūsų MUST VISIT sąrašiuką. Tikrai, neįprasta vietą, kurią aplankę patirsite daugybę emocijų. Ir beja, visa tai nemokama ;)
Nei vienas nežinojome, kad einame į neregių muziejų. Nusileidę į požemį nepamatėme aptemusių patalpų su senovinėmis ekspozicijomis, jokių vazų, skeptrų, kaulų ir kitokių atributų būdingų požemiui. Aplinkui buvo visiška tamsa. Na aišku, galvojome, už kampo rasime praėjimą iki ekspozicijos. Labai nustebino vieno pagyvenusio inteligentiško vyriškio reakcija. Vos ne su panike balse jis garsiai tarė: "Mes turbūt ne ten patekome, reikia eiti kitu keliu" - ir pasuko tiesiai į sieną, tačiau nieko nepešęs turėjo gryžti atgal.
Turėjau su savimi mobilujį telefoną, tad pradžioje minutę pasukčiavome ir šiek tiek pasišvietėme kelią, tačiau vėliau jį išjungiau. Viskas buvo daug ekstremaliau kai buvome tamsoje. Tos 5 - 6 minutės praleistos labirintuose ir žengiant po mažą žingsnelį pirmyn, viską aplink čiupinėjant ir bandant suprasti kas aplinkui,kol pasiekėme išėjimą, buvo tikrai nerealios. Išėjome tarsi iš siaubo kambario, kupini emocijų, nuostabos ir aptarinėdami kiekvieną smulkmeną pasitaikusią kelyje.
Buvo idomu.Su šiek tiek baimės prieskonių. Kitokių žodžių tam apibūdinti nerasčiau.
Gryžusi namo pradėjau Googlint'i ir išsiaiškinau, kad visas tas požemis yras aklųjų muziejus, t.y. muziejus suteikiantis galimybę mums pasijusti taip, lyg butume akli. Mano manymu vien ši idėja verta pagarbos. Daugiau informacijos apie šiuos požemisu galite rasti čia ir čia.
Na, o pabaigai galiu pasakyti, kad šis muziejus turėtų būti įrauktas į Jūsų MUST VISIT sąrašiuką. Tikrai, neįprasta vietą, kurią aplankę patirsite daugybę emocijų. Ir beja, visa tai nemokama ;)
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą