Taip jau atsitiko, kad vieną gražų sekmadienio rytą (kuris vėliau tapo nebe toks gražus), įvyko toks netikėtas dalykas. Namie užtrumpino elektrą, išmušė saugiklius. Praėjus minutei, pamažu pradėjau užuosti viso šito įvykio priežastį. Ne pats maloniausias kvapas sklido iš mano kompiuterio pakrovėjo. Akimirksniu laidą ištraukiau iš rozetės ir ėmiau tyrinėti (tiksliau uostinėti), pakrovėją. Pagal kvapą nusprendžiau, kad bandyti jį įjungti dar kartą neverta. Puoliau prie kompiuterio.. heh.. I still have 4 hours (!!!). Artimiausias 3 valandas buvau rami, kompiuteris vis dar veikia. Nerimas prasidėjo likus vienai valandai. Ryt egzaminas, visa medžiaga kompiuteryje.. kaip gi teks mokintis?? Greitai konspektus įsikėliau į flashiuką ir atsispausdinau. Paskutinį kartą prisijungiau prie pokalbių svetainių, papasakojusi kas nutiko, atsisveikinau su skype draugais. Visi su užuojauta linkėjo kuo greičiau vėl atsirasti online (Tiesa pasakius pasijaučiau kiek nejaukiai, lyg rengčiausi išvykti į kokią nors tolimą kelionę). 3 minutės...2...1... OFF............Išsikrovė.
Na ka, nėra kompiuterio, tai bent bus proga pasimokyti, netrukdys nei skype, nei noras įlysti į kokį internetinį puslapį. Kimbu į mokslus. Ir iš tiesų, sekasi visai neblogai. Per trejetą valandų išmokstu daug daugiau, nei per tokį pat laiką mokinantis, veikiant kompiuteriui. Good. Mokslai tesiasi. Praėjus 6 valandoms sukirbėjo mintis, kad galbūt kasnors man parašė, ar bent jau bandė parašyti, tačiau pažiūrėjus į kompiuterį supratau, kad pasitikrinti be šansų.
8 valandos be kompiuterio:
- Supratau, kad dalį konspektų palikau jame. Dabar teks skaityti knygą.
- Įdomu kiek gavau iš kito egzamino? Rezultatai internete..hmm.. teks pakentėti iki rytdienos.
- Tėtis prašo padaryti bankinį pavedimą. STOP. Internetas neveikia.
- O gal man kas parašė į pažinčių svetainę? (Prisipažinkim, ši mano mintis skamba idiotiškai.)
- Staiga suprantu, kad mano ipodas tuoj išsikraus, o jį galiu pakrauti tik prijungusi prie kompiuterio. Vadinasi, ryt sportuosiu be muzikos... :|
- Darosi neramu, o gal kursiokai gavo naujesnių konspektų, o aš čia vargstu su senais. (?)
Susigriebiu. Darausi kompaholikė. Bandau mokintis. "O gal kas visgi parašė?" - pažvelgiu į kompiuterį. "Nebūk paranojikė" šmėsteli mintis ir vel palinkstu prie užrašų.
Pirmoji diena įveikta. Su nerimu nužvelgiu kompiuterį ir guluosi į lovą.
Antrosios dienos ryte kaip nekeista, pirmieji žodžiai atsikėlus buvo "Labas rytas, mama, tėti, broli", o ne kaip įprasta "Labas rytas, kompiuteri", o tik po to sekdavo namiškiai.
Be kompiuterio gyvenau savaitę. Na ir ką, nenumiriau, ne viskas taip baisu, kaip atrodo iš pradžių :) Iš egzamino gavau 9 :) Taip pat per tą savaitę vakarais, kai TV nieko gero nepasiūlydavo, teko prisiminti savo seną pomegį - knygų skaitymą.
Taigi, o moralas tame, kad nebūkime technikos įkatai, t.y. tokie "no laifai", kad sakytume "Aš neturiu asmeninio gyevnimo - aš turiu asmeninį kompiuterį".
Pirmosiomis dienomis galbūt jaučiausi tarsi bučiau kompaholikė, tačiau vėliau viskas tapo kontroliuojama, nėr kompiuterio - ir nereikia. Juk gyvenimas neapsiriboja vien kompiuteriu, pasižiūrėk, daugybė įdomių dalykų vyksta ir už Tavojo monitoriaus ribų ;)
